Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Kūrybinė laboratorija Testai Žinynas Užduočių lapai






Orientavimasis erdvėje ir žemėlapyje




Geografinės informacijos skaitymas




Regionų pažinimo raiška




Aplinkos pažinimas ir tyrimai




Visos temos Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Ledynai prieš 10–13 tūkst. metų į mūsų kraštus atrideno riedulius (morenas) iš Skandinavijos, Suomijos, šiaurės Rusijos. Nuplėšę nuo uolų didelius gabalus, ledynai juos įtraukė į ledo masę, kuri judėdama trupino riedulius, zulino ir tarsi konvejeriu atgabeno į Lietuvą.

Didžiausias riedulys Lietuvoje yra Barstyčių (arba Puokės) akmuo. Jis yra Puokės kaime, Vidurio Žemaičių aukštumos šiauriniame pakraštyje. Šis riedulys buvo ledynų atvilktas iš Skandinavijoje esančio Fenoskandijos uolyno.

Reljefas – Žemės paviršiaus ar tik tam tikros jo dalies išorinis vaizdas, sukurtas vidinių ir išorinių Žemės jėgų. Reljefą sudaro įvairūs paviršaus nelygumai. Pagrindinės paviršiaus formos yra kalnai, plokščiakalniai, lygumos, vandenynų įdubos, vandenynų vidurio kalnagūbriai ir kita.

Morena – tai ledyno neštos ir jam tirpstant suklostytos medžiagos darinys.

Lietuvos teritoriją ledynai dengė ne vieną kartą. Ištirpus paskutiniam ledynui, išryškėjo svarbiausi dabartinio Lietuvos paviršiaus bruožai. Ledyno gale palikta morena sukūrė kalvas, o jo dugne buvusi medžiaga nuklojo plačias lygumas. Ledynų tirpsmo vanduo graužė, lygino paviršių, klojo smėlį, žvyrą. Ledynas paliko neįprastas paviršiaus formas: pailgus kalvagūbrius – ozus (pvz., Vilniaus Šeškinės ozas), kepalo formos kalvas – keimus (jų gausu Aukštaičių aukštumoje).

Siauras ir gilus jūros užutekis aukštais uolėtais krantais, toli įsiterpęs į kalnuotą pajūrį. Atsirado jūros vandeniui užliejus ledyno suformuotus slėnius.
Riba, ties kuria šiluma nebegali ištirpdyti sniego, vadinama sniego riba. Ji įvairiose pasaulio dalyse skirtinga: šiltosiose platumose ji yra aukštai virš jūros lygio, šaltosiose – gerokai žemiau.
Uolienos – natūralūs gamtos dariniai, susidedantys iš vienodų ar įvairios sudėties mineralų. Uolienų sudėtis, struktūra ir slūgsojimo sąlygos priklauso nuo to, kokie geologiniai procesai jas formavo Žemės plutos viduje arba paviršiuje. Pagal kilmę uolienos skirstomos į nuosėdines, magmines ir metamorfines.
Nuosėdinės uolienos – tai Žemės paviršiuje, sausumoje ar vandenyje nugulusios uolienos, kurios susidaro veikiant dūlėjimui ir erozijai. Laikui bėgant, nuosėdos kaupiasi, slegia anksčiau susikaupusius nuosėdų sluoksnius, dalelės susicementuoja. Taip susidaro kietos nuosėdinės uolienos.
Magminės uolienos – uolienos, susidariusios vėstant ir stingstant magmai Žemės gelmėse.
Metamorfinės uolienos – Žemės gelmėse dėl slėgio ir aukštos temperatūros pasikeitusios nuosėdinės arba magminės uolienos.
Granitinių uolienų sluoksnis – tai žemyninės Žemės plutos sluoksnis, kurį sudaro granitai, gneisai ir kitos granitinės uolienos. Jį dengia nuosėdinių uolienų sluoksnis. Kai kur granitinės uolienos yra paviršiuje, nes nėra nuosėdinių uolienų sluoksnio.
Aukščiausias kalnas Žemėje – Mauna Kea – snaudžiantis ugnikalnis Havajų (Didžiojoje) saloje, vienas iš penkių ugnikalnių, sudarančių šią salą. Jo aukštis, skaičiuojant nuo pagrindo iki viršūnės, yra apie 10 203 m. Aukštis virš jūros lygio – 4205 m (kai kurių šaltinių duomenimis, 4214 m). Havajiečių kalba Mauna Kea reiškia „baltas kalnas“, nes jo viršūnę dažnai dengia sniegas. Dėl didelio aukščio virš jūros lygio, mažo debesuotumo, patogios geografinės padėties, patogaus atvykimo Mauna Kea viršūnė labai tinkama vieta observatorijoms. Tačiau dėl didelio observatorijų kiekio protestuoja senieji salos gyventojai havajiečiai, nes Mauna Kea viršukalnė yra jų sniego deivės Poliahu buveinė.
Geizeris – karštoji vandens ir garų versmė, kartkartėmis ištrykštanti fontanu.

Strokuras (isl. Strokkur) - geizeris Islandijoje, prie Hvitos upės. Strokuras yra miškingame Haukadaluro slėnyje, kuriame girdisi tolimas po žeme kunkuliuojančių maždaug 50-ies geizerių dundesys. Strokuro išsiveržimas trunka septynias aštuonias minutes, paskui nuslūgsta. Vėliau vandens stulpas vėl išsiveržia, tik dabar jau į 20 m aukštį ar dar aukščiau. Pagaliau smarkiai ūždamas išsiveržia garų stulpas, ir vėl viskas nurimsta.

Geizerių zona pirmą kartą paminėta 1294 m., kai žemės drebėjimas sunaikino kelis karšto vandens šaltinius ir sukūrė du kitus – Didįjį Geizerį ir Strokurą. Geizerių energija šildo namus, šiltnamius, gamina elektrą.

Ugnies žiedas – regionas Ramiojo vandenyno pakrantėse, kuriam būdingi dažni žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Šiame regione įvyksta 90 proc. visų pasaulio žemės drebėjimų ir 81 proc. pasaulio ugnikalnių išsiveržimų.

Žemynų dreifo teorija paaiškina dabartinių gyvūnų rūšių paplitimą įvairiuose žemynuose. Skylant Pangėjai, žemynai ir jų dalys su gyvūnais nukeliavo ten, kur yra dabar. Todėl šiandien žemynuose galima rasti tų pačių rūšių gyvūnų.

Gyvūnų įvairovė žemynuose

Šiaurės Amerika – baltieji lokiai, bizonai, briedžiai, šiauriniai elniai, lapės ir kt.

Pietų Amerika – beždžionės, krokodilai, lamos, pumos, skruzdėdos ir kt.

Afrika – antilopės, drambliai, gepardai, hienos, krokodilai, kupranugariai, liūtai, makakos, zebrai ir kt.

Europa – briedžiai, elniai, lapės, stumbrai, vilkai ir kt.

Azija – baltieji lokiai, beždžionės, briedžiai, drambliai, elniai, jakai, kupranugariai, pandos, tigrai ir kt.

Australija – ančiasnapiai, kengūros, koalos, krokodilai ir kt.

Tai mokslas, tiriantis gaublių ir žemėlapių sudarymo techniką, panaudojimą, gamybą ir leidybą, geografinių informacinių duomenų bazių sudarymą.
Sumažintas Žemės paviršiaus arba jo dalies vaizdas plokštumoje, sudarytas naudojant sutartinius ženklus ir atsižvelgiant į Žemės išgaubtumą.

Aukščiausia oro temperatūra: +37,5 °C, 1994 m. liepos 30 d., Zarasai.

Žemiausia oro temperatūra: –42,9 °C, 1956 m. vasario 1 d., Utena.

Aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra: +9,4 °C, 1990 m., Nida.

Žemiausia metų vidutinė oro temperatūra: +3,6 °C, 1942 m., Šiauliai; 1987 m., Dūkštas.

Aukščiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra: +22 °C, 2002 m. rugpjūtis, Nida.

Žemiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra: –16,4 °C, 1987 m. sausis, Dūkštas.

Didžiausias paros kritulių kiekis: 250 mm, 1980 m. liepos 2 d., Dusetos (Sartai).

Didžiausias mėnesio kritulių kiekis: 291,1 mm, 1978 m. rugpjūtis, Šilutė.

Mažiausias mėnesio kritulių kiekis: 0,0 mm, 1994 m. liepa, Klaipėda, Palanga, Šilutė, Telšiai; 2002 m. rugpjūtis, Laukuva, Palanga, Raseiniai.

Didžiausias metinis kritulių kiekis: 1109,2 mm, 1981 m., Šilutė.

Mažiausias metinis kritulių kiekis: 355,7 mm, 1964 m., Ukmergė.

Didžiausias vėjo greitis: 40 m/s, 1970 m. spalis, 1999 m. gruodis, Nida;1967 ir 1970 m. spalis, Klaipėda;1986 m. birželis, Utena.

Storiausia sniego danga: 94 cm, 1931 m. kovas, Laukuva.

Didžiausias dirvožemio įšalas: 145 cm, 1969 m. kovas, Lazdijai.

Didžiausias krušos ledėkų skersmuo: 120 mm, 1995 m. liepos 10 d., Kybartai.

Ilgiausia stichinė pūga: 78 val. 25 min., 1969 m. vasario 11 d., Panevėžys.

Celsijus – temperatūros matavimo skalė ir vienetas (Celsijaus laipsnis, simbolis – °C), kuriuos sukūrė Andersas Celsijus (1701–1744 m.). A. Celsijus 1742 m. apibrėžė ledo lydymosi ir vandens virimo temperatūras, o skalę padalijo į 100 padalų. Skalėje ledo lydymosi temperatūra atitiko 100 laipsnių, o vandens virimo – 0 laipsnių. Ši skalė atvirkščia mums įprastai. 1744 m. švedų botanikas Karlas Linėjus (1707–1778 m.) pasiūlė apversti skalę. Taip atsirado mums įprasta ir dabar naudojama Celsijaus skalė. Skalė ir temperatūros matavimo vienetas šiuo vardu pavadinti po A. Celsijaus mirties praėjus dvejiems metams.

Senovėje žmonės oro permainas dažnai spėdavo pagal gyvulių, paukščių „pranašavimus“ ir gamtos reiškinius.

ŽIEMA

Sniegas laukus tręšia arba daug sniego laukuose – daug grūdų aruoduose.

Žiemą miškas tolumoj atrodo mėlynas prieš atodrėkį.

Kuo skaistesnė saulė, tuo stipresnis šaltis.

Jei rytą oras stebina vaiskumu, dar šals.

Tik kai akmenys dengiasi šerkšnu ir garsiai rėkauja kuosos, gali laukti atšilimo.

Jei naktį šerkšnas, diena bus graži.

Perkūnija žiemą – blogas ženklas.

Žiema su sniegu – šeimyna su duona.

Debesys plaukia žemai – lauk šalčio.

Ryto aušra ryški, raudona prieš šaltį.

Jei žiemos naktį šerkšnas, dieną sniego nelauk.

Dūmai kyla aukštyn – lauk giedros.

Jei dūmai stulpu kyla aukštyn – smarkiai šals.

Varnos medžių viršūnėse pranašauja didelį šaltį.

Garsiai ir toli girdisi – bus blogas oras.

Varnos rėkia prieš pūgą.

Jei žiemą saulė leidžiasi raudona, šals.

Jei per saulėlydį virš saulės pakyla raudonas stulpas, bus šalčio.

Prieš pūgą aplink mėnulį būna rausvas ratas.

Jei prieš mėnulį matyti stulpas, lauk didelių speigų.

Šimoniškiai grybų derlių iš briedžio pėdos buria: jeigu į ją telpa sauja purių snaigių – grybų sniegas iškrito.

Šerkšnas ant medžių – prieš šalčius, rūkas – prieš atodrėkį.

Blausus Paukščių Takas prieš darganą.

Jei katė žiemą drasko medį, šals.

Vanduo šulinyje kyla – bus šalčio.

Jei miške pelėda rėkia, bus dargana.

PAVASARIS

Debesys plaukia lėčiau, vėjas aprimsta – lauk oro pagerėjimo.

Blindė pilna kačiukų – bus lietinga vasara.

Jei pirmas sužaliuoja beržas – vasara bus sausa, jei alksnis – lietinga.

Jei griaustinis užgriaudžia medžius be lapų, bus blogi, šlapi metai, vėlyvas pavasaris.

Gegutė užkukavo ant juodo miško – sunkūs bus metai, ant žalio miško – bus pilni aruodai.

Greitą atšilimą pranašauja aukštai skridę ir anksti sugrįžę žąsys, gervės, varnėnai, brinkstantys kaštonų pumpurai.

Jei šermukšnis labai žydi, bus šlapias ruduo.

Jei stipriai kvepia alyvos žiedai, galimas lietus.

Jei vėjui nurimus dangus prasiblaivo, nebūna rasos, galima laukti šalnų.

Jei Verbų sekmadienį sninga, tais metais kiekvieną vasaros sekmadienį lis.

Jei Velykų rytas saulėtas ir gražus, vasara bus graži, oras geras; jei lyja (sninga), bus blogi metai.

Jeigu Velykų rytą saulė teka labai raudona, vasarą reikia tikėtis kenksmingų perkūnijų.

Ąžuolas išsprogsta anksčiau už uosį – bus sausa vasara.

Rūkas krinta – lauk giedros, kyla aukštyn – bus dargana.

Aukšta ir stati vaivorykštė prieš gerą orą, žema ir ištįsusi prieš darganą.

Jei iš beržo teka daug sulos, bus lietinga vasara.

Gerą derlių žada skruzdėlių, varlių gausa, pavasarį pievoje vaikštinėjantys balti, švarūs gandrai.

Jei ievos gausiai žydi, vasara bus šalta.

Gegužės mėnesį daug karkvabalių – prieš sausrą.

VASARA

Lyjant šliaužioja sliekai – galima laukti ilgo lietaus.

Jeigu pievose skruzdėlės neša aukštus lizdus, bus lietinga vasara.

Jeigu juodosios skruzdėlės savo lizdą išsklaidžiusios ir kiaušinius išnešusios ant viršaus prieš saulę, galima tikėtis ilgalaikės giedros ir šilto oro, o kai tik jos kiaušinius ima gabenti į vidų ir lizdą pradeda nešti į vieną vietą, tai po dviejų dienų galima tikėtis lietaus.

Balti debesys žemės nedrėkina.

Auksinis dangus po saulėlydžio – bus geras oras.

Jei į kalną eidamas jauti šiltesnį orą, bus giedra.

Jei rugys pradeda žydėti iš vidurio, vasara bus lietinga, jei iš apačios – ruduo bus lietingas.

Prieš lietų rasoja lašiniai, patamsėja upės vanduo, šuo ėda žolę, žiogai vakarais negriežia, oras padūmavęs, žuvys nardo, krosnis nebetraukia, akmuo rasoja, druska drėksta, vištos smėlyje „maudosi“, rytą žolė sausa.

Jei žvirbliai „maudosi“ dulkėse, bus lietaus.

Uodų spiečiai žada gerą orą.

Jei vasara lietinga, žiemą bus daug sniego.

Vasarą giedrą pranašauja didelė rasa, rausvas saulėlydis.

Prieš sausrą bitės piktesnės.

Jei musės piktos, lauk lietaus.

Jei šuo ant žemės voliojasi, bus vėjo.

Kregždės žemai skraido – lauk lietaus.

RUDUO

Jei daug riešutų ir mažai grybų, bus gili ir rūsti žiema.

Jei voratinkliai rudenį apkloja žemę, ilgai bus geras oras.

Jei pelės suka lizdus aukštesnėse vietose, lauk lietingo rudens.

Jei šermukšniai išaugina daug uogų, ruduo bus šlapias, jei mažai – sausas.

Klevai auksu pasidabino – po mėnesio lauk šalčių ir darganų.

Jei lauke paliktas stiklainis prirasoja, bus blogas oras.

Jei sniegas užkrinta medžių lapus, bus švelni žiema.

Jei rudens lapai ant medžių užšąla, bus blogi metai.

Jei rudenį nuo medžių lapai ilgai nekrenta, bus ankstyvas pavasaris.

Paukščiai skuba išskristi – lauk ankstyvos žiemos.

Didelis grybų derlius žada ilgą žiemą.

Anksti pagelto šermukšnio lapai – bus ankstyvas ruduo ir ankstyva šalta žiema.

Baravykai pakelėm dygsta – bus ilgas ir sausas ruduo.

Jei varnėnai pulkuojasi ir neskuba išskristi, iki žiemos dar toli.

Jei laukinės bitės pasidariusios gūžtą žemėje, ruduo bus sausas ir šiltas.

Jei pelių urvuose prinešta daug šiaudų, tais metais bus ilga žiema.

Jei kiškiai rudenį laikosi laukuose ir soduose, bus šalta žiema.

Svogūnus dengia storas lukštų sluoksnis – lauk šaltos žiemos.

Jei ąžuoluose daug gilių, bus šalta žiema.

Jei putinas, šermukšnis pilnas uogų, o ant lazdynų – daug riešutų, ruduo bus šlapias, žiema šalta.

Jei daug riešutų ir mažai grybų, bus gili ir rūsti žiema.

Jei gervės išskrenda iki Mykolinių (rugsėjo 29 d.), šv. Kalėdos bus šiltos.