Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje

Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno ir tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės ir tapybos elementai. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas ir papročius.

Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos ir dvasinės ramybės.

2001 m. UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo vertybe, o 2008 m. įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

Reprezentatyviajame žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąraše greta kryždirbystės ir kryžių simbolikos su Lietuvos vardu siejama dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. 2010 m. sąrašą papildė lietuvių polifoninės dainos sutartinės.

Parengta pagal http://www.unesco.lt/kultura/nematerialus-kulturos-paveldas/nematerialus-kulturos-paveldas-lietuvoje/kryzdirbyste-ir-kryziu-simbolika-lietuvoje