Išplėstinė paieška

Krituliai – vanduo, skystu ar kietu pavidalu krintantis iš debesų (dulksna, kruša, lietus, sniegas) arba susidarantis žemės ar daiktų paviršiuje iš oro.

Kritulių rūšys

Dulksna – kritulių rūšis, kai krinta labai smulkūs (0,05–0,5 mm) skystieji krituliai. Dėl mažos masės lašeliai krinta labai lėtai. Dulksna krinta iš žemųjų sluoksninių debesų arba rūko. Ji Lietuvoje dažniausiai būna rudenį.

Kruša – meteorologinis reiškinys, kai šiltuoju metų laiku iš kamuolinių lietaus debesų krinta ledo gabalai (ledokšniai).

Lietus – krituliai, krintantys iš sluoksninių arba kamuolinių lietaus debesų lašų (0,5 mm ir didesnių) pavidalu.

Lijundra – ledo sluoksnis, susidarantis daiktų paviršiuje užšalus vandens lašams, dulksnai arba rūkui, taip pat prisilietus kritulių lašams prie paviršių, kurių temperatūra yra 0 ºC arba žemesnė.

Rasa – vandens lašeliai, susidarantys ant žemės paviršiaus, augalų ir įvairių daiktų dėl drėgno oro sąlyčio su šaltesniais paviršiais, esant aukštesnei negu 0 ºC temperatūrai, tykai arba silpnam vėjui.

Šarma – ledas, susidarantis vandens lašeliams rūke užšalus ant įvairių paviršių.

Šerkšnas – ledo kristalėliai, susidarantys esant rūkui ir plonu sluoksniu aptraukiantys medžių šakas, laidus, įvairius daiktus.

Šlapdriba – tarpinė tarp sniego ir lietaus kritulių rūšis. Per šlapdribą krintančios snaigės yra pusiau ištirpusios, todėl limpa prie paviršių, o nusileidusios ant žemės ar kito paviršiaus dažnai iškart ištirpsta. Lietuvoje šlapdribos dažnos vėlyvą rudenį, žiemos pradžioje ir žiemą per atodrėkius.

Orai – žemutinio atmosferos sluoksnio būklė (temperatūra, atmosferos slėgis, vėjo kryptis, greitis ir kt.) tam tikru momentu ir tam tikroje vietoje.

Migracija – žmogaus ar žmonių grupės keliavimas, kėlimasis iš vienos vietos į kitą. Procesas, per kurį žmonės išvyksta iš šalies, vadinamas emigracija, o keliaujantys žmonės vadinami emigrantais. Procesas, per kurį žmonės atvyksta į šalį, vadinamas imigracija, o atvykstantys žmonės – imigrantais.

Migracijos, kurios vyksta šalies viduje, vadinamos vidinėmis migracijomis. Jos gali vykti iš kaimo į miestą, iš miesto į kaimą, miestų teritorijose, regionuose ir pan.

Migracijos, kurios vyksta už gyvenamosios valstybės teritorijos, t. y. kai kertama valstybių siena, vadinamos išorinėmis arba tarptautinėmis migracijomis.

Migracijos priežastys gali būti labai įvairios.

Priverstinės migracijos priežastys: religinis ar politinis persekiojimas; karai, ginkluoti konfliktai; maisto trūkumas ir badas; stichinės nelaimės (potvyniai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai); gyventojų perteklius; priverstinis iškeldinimas iš gyvenamosios vietos dėl naujų statybų ar kitų vietovės plėtros planų; ekologinės nelaimės.

Savanoriškos migracijos priežastys: darbo pasiūla, didesni atlyginimai, mažesni mokesčiai; geresnės socialinės garantijos ir paslaugos (švietimas, sveikatos apsauga); šiltesnis, palankesnis klimatas ir kt.

Migracijos kliūtys: migracijos kontrolė ir ribojimas; lėšų migracijai stoka; nepakankama kvalifikacija ir išsilavinimas; ligos; šeimyninės aplinkybės ir kt.

Babilonas – vienas seniausių miestų-sostinių buvusioje Babilonijos valstybėje tarp Tigro ir Eufrato upių. Jis buvo įkurtas maždaug prieš 4000 metų. Tai miestas tvirtovė, skirtas apsaugoti valstybės valdžią, turtus ir to meto technologijų pasiekimus.

Miestas buvo įsikūręs tarp dviejų upių. Jos buvo naudingos ne tik dirvai tręšti ir drėkinti (babiloniečiai buvo sukūrę tuo metu unikalią ir puikiai veikiančią drėkinimo sistemą), bet ir gabenti krovinius į krašto gilumą, kontroliuoti šiomis upėmis plukdomas prekes ir krovinius. Dėl geros geografinės padėties miestas tapo prekybiniu pirklių punktu.

Šiandien Babilono miestas nėra išlikęs, tačiau archeologai, ištyrinėję jo teritoriją, nustatė, koks galėjo būti šis miestas.

Babilono valdovai buvo sukūrę ne tik saugų, bet ir gražų, išpuoštą miestą. Laikui bėgant Babilone buvo pastatyta daugybė įvairios paskirties gausiai puoštų statinių: vartai, kabantieji sodai (vienas iš septynių pasaulio stebuklų), valdovo rūmai, gatvės, grįstos akmens plokštėmis, zikuratas (laiptuotas statinys, naudotas religinėms apeigoms, kuriame buvo laikoma viena vertingiausių prekių – grūdai, kiti maisto produktai, statybinės medžiagos ir kt.), įrengta puiki apsaugos sistema.

Babiloną saugojo ne vien dideli įtvirtinimai, bet ir pačiame mieste įrengta gynybos sistema.

Be to, babiloniečiai buvo susikūrę teisinę sistemą – kodeksą, turėjo savo raštą, sukūrė daug žymių mitologinių pasakojimų, astronomai pradėjo žvaigždes jungti į žvaigždynus ir kt.

Šiandien iš žymiojo miesto likę tik griuvėsiai. Jie įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Pagal E. Klengel-Brant, „Kelionė į Senovės Babiloną“, Vilnius, 1981 m., p. 27.

Tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp dviejų ar daugiau valstybių. Prekiaudamos viena su kita šalys gali įsigyti prekių žemesnėmis kainomis negu kainuotų pagaminti tokias pat prekes savo valstybėje. Tarptautinė prekyba didina prekių ir paslaugų pasirinkimą, kuria naujas darbo vietas, skatina pažangių technologijų plėtrą. Dėl tarptautinės prekybos šalies prekių ir paslaugų vartotojai turi didesnes galimybes rinktis ir geriau tenkinti savo poreikius.

Tai prekių ar paslaugų iš užsienio įvežimas į valstybę ir pardavimas savo šalies vartotojams.

Tai prekių ar paslaugų išvežimas iš šalies ir pardavimas kitų šalių vartotojams.

Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (klimatas, vanduo, dirvožemis, naudingosios iškasenos, augalija, gyvūnija, kraštovaizdis), naudojami žmonių poreikiams tenkinti.

Antrinės žaliavos – tai atliekos, tinkamos perdirbti. Iš jų gaminami nauji produktai. Antrinės žaliavos skirstomos į popieriaus, stiklo, plastiko, metalo ir medienos atliekas. Perdirbant antrines žaliavas mažiau teršiama aplinka, tausojami gamtos ištekliai. Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama šiukšlių rūšiavimui, įrengiami tam skirti konteineriai. Pagal tarptautinį susitarimą pakuotės žymimos specialiais ženklais, suteikiančiais informacijos apie atliekų panaudojimą.

Šiuo metu kuriami ateities miestų modeliai, kuriais ieškoma būdų, kaip sumažinti žmogaus poveikį natūraliai Žemės aplinkai ir užstatyti kuo mažiau jos paviršiaus. Mokslininkai svarsto įvairias galimybes. Viena iš jų – statyti 1,5–3 km aukščio miestus-bokštus. Juose galėtų gyventi milijonai žmonių. Tokiame mieste-bokšte, kaip ir mums įprastame mieste, būtų biurų, butų, parduotuvių, poilsio ir žaliųjų zonų, liftų, eskalatorių ir kt.

Antrasis siūlymas – miestus statyti po žeme. Naujausios technologijos ir technikos pažanga leidžia požemiuose įrengti patogius, modernius būstus, vėdinimą ir net dirbtinę saulę. Šiuo atveju taip pat išliktų natūralus Žemės paviršius.

Dar viena galimybė – vanduo. Juk jis sudaro net apie 70 proc. Žemės paviršiaus. Todėl siūloma miestus statyti ant dirbtinių salų ar plaukiojančių platformų arba po vandeniu. Japonai jau šiandien taip plečia savo miestus. Tokiems plūduriuojantiems miestams nebaisūs net cunamiai.

Pagal www.technologijos.lt

Saulės spinduliuotė – tai Saulės spinduliuojama energija.

Poilsio ir turizmo ištekliai – tai gamtos ir žmogaus sukurti objektai, kuriuose lankydamasis žmogus atgauna jėgas, pailsi, praplečia savo akiratį. Svarbiausi Lietuvos poilsio ir turizmo ištekliai: pajūris, miškai, upės, ežerai, gamtos paminklai, kultūros paminklai, kurortai ir kurortinės teritorijos.

Pajūris

Lietuva – jūrinė valstybė. Daugiau kaip 90 km valstybės sienos skalauja Baltijos jūra. Iš Klaipėdos jūrų uosto plaukia keltai į Vokietiją, Daniją, Švediją (1 pav.). Kasmet didėja keltais ir kruiziniais laivais į mūsų šalį atplaukiančių turistų skaičius. Lietuvos ir užsienio poilsiautojai dažniausiai lankosi Palangoje – didžiausiame Lietuvos kurorte prie Baltijos jūros (2 pav.). Miestas traukia poilsiautojus smėlio paplūdimiais, tiltu į Baltijos jūrą, kopomis, jodo prisotintu oru, Palangos gintaro muziejumi. Kuršių nerija – unikalus pusiasalis tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kurio šiaurinė dalis priklauso Lietuvai, o pietinė – Rusijos Kaliningrado sričiai (3 pav.). Šis savitas vėjo, jūros ir žmogaus sukurtas kraštovaizdis žavi atvykėlius vėjo pustomomis kopomis, didžiuoju ir apsauginiu kopagūbriais, senosiomis žvejų sodybomis ir t. t.

Miškai

Miškai svarbūs mūsų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Medžiai valo orą, vandenį, reguliuoja klimatą. Lietuvos miškai žmones traukia ne tik miško gėrybėmis: grybais (4 pav.), uogomis, vaistažolėmis, bet ir vilioja srauniomis upėmis bei upeliais, ežerais, gamtos paminklais. Nemažai Lietuvos miškų yra saugomose teritorijose, todėl juose gausu apžvalgos aikštelių, poilsiaviečių (5 pav.), palapinių miestelių, turizmo bazių, pažintinių, mokomųjų ir ekologinių takų (6 pav.), ir kitų poilsiautojams bei turistams skirtų vietų.

Upės

Lietuvoje yra tankus upių tinklas, tačiau dauguma mūsų krašto upių gana seklios, jose nemažai slenksčių ir rėvų, todėl laivybai jos nėra tinkamos. Pagrindinis upių laivybos kelias yra Nemuno upė nuo Kauno (7 pav.) iki Kuršių marių. Šiltuoju metų laiku juo vyksta pramoginės ir pažintinės kelionės, aplankoma Kulautuva, Jurbarkas. Nors Lietuvos upės mažai tinkamos laivybai, tačiau nemažai jų dėl sraunumo ir slenkstėtumo puikiai tinka plaukti baidarėmis (8 pav.), kanojomis, plaustais (9 pav.). Šio vandens sporto mėgėjai dažnai renkasi plaukti Merkio, Dubysos, Žeimenos, Ūlos, Šventosios, Ventos upėmis.

Ežerai

Lietuvoje gausu ne tik upių, bet ir ežerų: didesnių kaip 0,5 ha ežerų priskaičiuojama apie 2800. Dauguma ežerų tyvuliuoja Baltijos aukštumose, kur jų dubenis suformavo paskutinis ledynmetis. Nors Lietuvoje nėra kalnų, vaizdingas kalvotas ežerų kraštovaizdis yra labai mėgstamas poilsiautojų (10 pav.). Nemažai ežerų yra ir saugomose teritorijose – nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, todėl jų pakrantėse poilsiautojų patogumui yra įrengta poilsiaviečių (11 pav.), palapinių miestelių, pėsčiųjų ir dviračių takų. Pastaruoju metu daugėja ir kaimo turizmo sodybų (12 pav.), siūlančių daugybę aktyviojo ir pasyviojo poilsio pramogų: žvejybą (13 pav.), plaukiojimą valtimis, jachtomis ir baidarėmis, maudynes, ekskursijas ir daugelį kitų.

Gamtos paminklai

Gamtos paminklai – tai vertingiausi gamtos sukurti objektai: medžiai (14 pav.), akmenys (15 pav.), šaltiniai (16 pav.), versmės, kopos (17 pav.), skardžiai, atodangos, smegduobės ir t. t., saugomi valstybės. Į Lietuvos gamtos paminklų sąrašą yra įtraukta daugiau kaip 150 objektų. Gamtos paminklai turistams įdomūs dėl savo išskirtinių savybių: dydžio, retumo, susiformavimo, amžiaus ir kt.

Kultūros paminklai

Kultūros paminklai – tai vertingiausi žmonių sukurti objektai: piliakalniai (18 pav.), pilys, dvarai (19 pav.), reikšmingų istorinių įvykių vietos ir kapinės, bažnyčios (20 pav.), vienuolynai (21 pav.), visuomeniniai pastatai ir kiti statiniai, svarbūs istoriniu ar moksliniu požiūriu, saugomi valstybės. Į Lietuvos valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą yra įtraukta daugiau kaip 1000 objektų. Kultūros paminklai turistams įdomūs dėl savo išskirtinumo, istorinės svarbos, archeologinės, religinės, meninės ar mitologinės vertės (22 pav.).

Kurortai ir kurortinės teritorijos

Kurortas – tai vietovė, skirta pailsėti ir atgauti sveikatą, kurioje yra gamtinių gydomųjų veiksnių (pvz., mineraliniai vandenys, sveikatai palankus klimatas, gydomasis purvas, vandens telkiniai) ir specialiai tam sukurtas bei pritaikytas paslaugų tinklas (sanatorijos, gydyklos, SPA centrai, poilsio namai ir kt.). Lietuvoje kurorto statusas suteiktas keturioms vietovėms: Palangai (23 pav.), Birštonui (24 pav.), Druskininkams (25 pav.) ir Neringai (26 pav.). Kurortinėmis teritorijomis pripažintos taip pat keturios vietovės: Trakai (27 pav.), Anykščiai, Zarasai ir Ignalina. Nuo kurortų jos skiriasi tuo, kad jose gali ir nebūti sukurto sveikatinimo paslaugų tinklo. Didžiausias ir seniausias Lietuvos kurortas – Druskininkai, įkurtas 1794 m. Kurortuose veikia daugiau kaip 20 mineralinio vandens gręžinių. Mineralinis vanduo gydo virškinamojo trakto ligas, gerina kepenų, žarnyno veiklą. Purvo vonioms dažniausiai naudojamas durpinis purvas, turintis daug gydomųjų savybių.

Ant Baltijos jūros kranto, į šiaurę nuo Šventosios, yra įrengtas Būtingės naftos terminalas. Jį sudaro plūduras (1 pav.), kuris povandeniniu maždaug 10 km ilgio naftotiekiu yra sujungtas su terminalu sausumoje. Prie plūduro švartuojasi tanklaiviai (2 pav.), ir iš jų arba į juos specialiomis žarnomis yra perpumpuojama nafta. Ji iš povandeninio naftotiekio patenka į terminalo talpyklas (3 pav.). Būtingės terminalas yra sujungtas 91,5 km ilgio naftotiekiu su Mažeikių naftos perdirbimo gamykla „ORLEN Lietuva“ (4 pav.). Į šią gamyklą naftotiekiu keliauja importuojama nafta. Gamykloje iš naftos gaminamas benzinas, dyzelinas, aviacinis kuras, automobilinės dujos, kuras katilinėms ir kiti produktai. Lietuvoje išgaunamos naftos įmonė nenaudoja.

Klimatas – daugiametės orų sąlygos ir jų pokyčiai, būdingi tam tikrai vietovei. Jį apibūdina šie pagrindiniai meteorologiniai elementai: oro temperatūra, drėgmė, atmosferos slėgis, vėjas, debesuotumas, krituliai, atmosferos dalelių skaičius, meteorologiniai reiškiniai ir kt.

Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Smulkiau tarmės skirstomos į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietinėje ir rytinėje dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba. Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje. Aukštaitijos ir Žemaitijos pavadinimai kildinami nuo žodžių „žemas“ ir „aukštas“, nes kadaise Žemaičių kunigaikštystei priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, tad tai buvo žemesnis kraštas už Rytų Lietuvą.

Dabar lietuvių tarmių skiriamasis požymis – nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas.

Žemaičiai

Žemaičių tarmės plote ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti uo, ie tariami nevienodai, todėl skiriamos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičių, šiaurės žemaičių ir pietų žemaičių. Taigi žodžius „duona“ ir „sviestas“ kiekviena žemaičių patarmė taria skirtingai. Vakarų žemaičiai (Mažoji Lietuva apie Klaipėdą, Priekulę) taria „dona“, „svestas“, šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius) sako „douna“, „seistas“, o pietų žemaičiai (apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę, Kuršėnus) – „dūna“, „svysts“.

Aukštaičiai

Visame aukštaičių tarmės plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. Aukštaičių tarmė skirstoma į patarmes pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą. Skiriamos trys aukštaičių patarmės: vakarų aukštaičiai, pietų aukštaičiai ir rytų aukštaičiai.

Vakarų aukštaičiai (suvalkiečiai) minėtus dvigarsius ir balsius taria kaip bendrinėje kalboje (pvz., kanda, švenčia, žąsis, tęsia).

Pietų aukštaičiai (dzūkai) dvigarsius am, an, em, en taria taisyklingai, bet balsius ą, ę taria kitaip (pvz., langas, kampas, žųsis, skįsta). Jiems būdingas dzūkavimas. Dzūkavimu vadinamos dvi ypatybės: č, dž tarimas c, dz ir t, d, tv, dv tarimas c, dz (pvz., sveciai, medzis, ciltas, dzvidešimt).

Rytų aukštaičiai (aukštaičiai) dvigarsius am, an, em, en ir balsius ą, ę taria kitaip (pvz., runka, žvingia, untis, grūštas, žūsis).

Upės, vingiuodamos aukštumomis ir žemumomis, keičia Žemės paviršių. Jų plukdomi vandenys atlieka kelis darbus – ardo, perneša ir klosto uolienas. Krantų ardymas intensyviausias upių vingiuose. Upės vanduo, atsitrenkdamas į įlinkusį slėnio šlaitą, jį ardo, o priešingoje pusėje, kur tėkmė lėta, formuojasi klostoma sekluma, kurią užlieja tik potvynių vanduo.

Oro masė – didelis vientisas kiekis oro, kurio temperatūros, atmosferos slėgio ir vandens garų kiekio rodikliai yra beveik vienodi. Oro masė gali driektis šimtus ar tūkstančius kvadratinių kilometrų ir lėtai keistis pagal tai, virš kokios vietovės yra. Oro masės klasifikuojamos pagal temperatūrą ir drėgmės kiekį, todėl jos gali būti šiltosios arba šaltosios, drėgnos arba sausos.

UNESCO (United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – tai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Ji įkurta siekiant užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms, pagrindinėms laisvėms ir bendriesiems teisės principams. Taip pat ši organizacija siekia skatinti ir tobulinti įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių bendravimą. Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta 1991 m. Vienos iš svarbesnių UNESCO funkcijų yra tyrimai ir mokymai, skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai, paveldo išsaugojimui ateities kartoms. Kiekvienai valstybei garbė savo krašte turėti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų vietovių. Lietuva gali didžiuotis net keturiomis pasaulinės reikšmės vietovėmis: istoriniu Vilniaus centru, Kuršių nerija, Kernavės archeologine vietove ir Struvės geodezinio lanko punktais.

Karstas – tai geologinis reiškinys, susijęs su požeminio ir paviršinio vandens veikla vietovėse, kuriose slūgso vandenyje tirpios uolienos (gipsas, klintis, druskos). Kritulių ir požeminis vanduo tirpdo uolienas ir jas perneša.

Tokiose vietovėse susiformuoja savitos paviršiaus formos. Išskirtinis karstinio paviršiaus bruožas – daug piltuvo formos įgriuvų, vadinamų smegduobėmis. Jos formuojasi, kai kritulių vanduo prasisunkia po žeme ir ten ištirpdo uolienas. Susidaro tuščiavidurės ertmės, o virš jų esantis žemės sluoksnis neišlaiko ir įgriūva. Susijungusios smegduobės suformuoja vientisą platų duburį stačiais šlaitais, vadinamą ploljė. Karstiniame kraštovaizdyje galima pamatyti į olas įtekančių ir iš jų ištekančių upių. Vieta, kur upė dingsta oloje, vadinama panoru.

Giliau po žeme dažnai susidaro savitas urvų pasaulis, kuriame galima pamatyti požeminių upių, ežerų ir įspūdingų akmeninių varveklių – stalaktitų ir stalagmitų. Kabantys varvekliai – stalaktitai – susidaro tuomet, kai į urvus prasisunkia lietaus vanduo, kuriame daug ištirpusių karbonatų. Nuo urvo skliautų lašantis vanduo palieka ploną karbonatų sluoksnelį. Taip pamažu stalaktitai auga. Iš apačios augantys stalagmitai susidaro tose vietose, kur nuo urvo skliautų laša karbonatų arba druskų prisotinto požeminio vandens lašai ir vanduo išgaruoja. Stalaktitai ir stalagmitai auga labai lėtai. Susijungus stalaktitui ir stalagmitui, susidaro stalagmatas.