Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Kūrybinė laboratorija Testai Žinynas Užduočių lapai






Orientavimasis erdvėje ir žemėlapyje




Geografinės informacijos skaitymas




Regionų pažinimo raiška




Aplinkos pažinimas ir tyrimai




Visos temos Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Muitas – mokestis, kuriuo apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės. Dažniausiai skiriamos muitų formos – importo ir eksporto muitas. Importo muitas taikomas įvežant prekes iš kitų valstybių. Importo muitas didina įvežamų prekių kainą vidaus rinkoje, todėl jis naudingas vietiniams tokių prekių gamintojams, tačiau nuostolingas vartotojams.

Eksporto muitas taikomas išvežamoms parduoti į užsienį prekėms. Dažniausiai eksporto muitas taikomas išvežamoms žaliavoms. Valstybės, siekdamos užtikrinti, kad vidaus gamintojai turėtų pigesnių žaliavų, apmokestina muitais išvežamas žaliavas.

Importo muitu siekiama apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurentų, eksporto – prekių, kurių trūksta vidaus rinkoje, pernelyg didelio išvežimo.

Kvota – tai įvežamų arba išvežamų prekių kiekio ribojimas.

Vyriausybė, nustatydama importo kvotą, apriboja didžiausią leidžiamą į šalį įvežti prekių kiekį, o eksporto kvota ribojamas didžiausias leidžiamas iš šalies išvežti prekių kiekis.

Ši priemonė apriboja produkcijos gamybą arba prekybą. Per tam tikrą laikotarpį leidžiama pagaminti arba įvežti ribotą nustatytos prekės kiekį. Prekybos kvotos mažina vartotojų galimybę pasirinkti pageidaujamą prekę arba mokėti už ją pigiau.

Eukaliptas – magnolijainių klasės mirtinių šeimos augalų genties medis. Eukalipto tėvynė ir savaiminio paplitimo arealas yra Australijos žemyno pietryčiuose. Medžiai prisitaikę augti įvairiomis sąlygomis: drėgnuose tropiniuose miškuose, savanose ir net pusdykumėse. 15 eukaliptų rūšių auga už Australijos ribų, o 9 jų rūšys neaptinkamos Australijoje. Eukaliptai auginami atogrąžų ir tropikų klimato juostose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, taip pat Viduržemio jūros baseine, Artimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Indostano pusiasalyje. Eukaliptai taip plačiai auginami dėl paklausaus eukaliptų eterinio aliejaus.

JAV gyventojų surašymo duomenimis, šioje šalyje gyvena 700 tūkst. lietuvių. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. JAV gausu lietuvių paveldo, ypač rytinėje pakrantėje ir pramoniniuose vidurio vakarų miestuose.

Lietuviai emigravo į JAV trimis skirtingais laikotarpiais, vadinamosiomis bangomis.

Pirmoji banga ėmė plūsti XIX a. pabaigoje. Dešimtys tūkstančių lietuvių iškeitė savo darbus Tėvynės žemės ūkyje į Pensilvanijos kasyklas, Čikagos skerdyklas ir kitų didmiesčių gamyklas. Prastai mokėdami angliškai jie įkūrė savo rajonus ir bendruomenes, leido savo laikraščius ir turėjo orkestrus, pastatė savo bažnyčias. Pirmoji banga sustabdyta 1908 m., kai buvo apribota imigracija.

Antroji banga atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės, sugebėję ištrūkti iš sovietinio pragaro, maždaug 1948 m. pagaliau gavo teisę palikti perpildytas pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. JAV, niekada nepripažinusios Lietuvos okupacijos, juos priėmė. Tai buvo daugiausia elitas: intelektualai, menininkai. Jausdamiesi ištremti iš Tėvynės, jie buvo nusiteikę labai patriotiškai – dalyvavo lietuvių sambūriuose, kurių svarbiausi buvo lietuviškos bažnyčios. Net daugybė žmonių, gimusių antrosios bangos imigrantų šeimose jau po to, kai šie paliko Lietuvą, jaučia kur kas didesnį ryšį su Lietuva negu su naująja tėvyne. Didžiulė antroji imigrantų banga sunkiai kovojo, siekdama pranešti pasauliui apie Lietuvos reikalus ir okupacijos žiaurumus. Galima sakyti, kad ji įkūrė visą Lietuvos valstybę tremtyje su vyriausybe Vašingtone, savo Konstitucija, Parlamentu, lietuviškomis leidyklomis, gebėjusiomis išleisti net daugiatomę enciklopediją. Nenuilstamas jų darbas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. – kaip tik tada, kai laikas jau ėmė pamažu šienauti antrosios bangos emigrantus. Kai kurie jų tuomet paliko patogų gyvenimą JAV ir grįžo į ką tik atkurtą Lietuvą padėti jai savo sukaupta patirtimi, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, rašytojas Kazys Almenas, ne vienas verslininkas.

Trečioji imigrantų banga atvyko po Nepriklausomybės atkūrimo. Ją skatino ekonominės priežastys. Vienu metu daugiau kaip pusė gavusiųjų turistines JAV vizas taip ir nebegrįždavo į Lietuvą. Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą šis srautas sumenko, nes dauguma emigrantų traukė į Europos šalis. Trečioji imigrantų banga mažiau save sieja su lietuvių bendruomene, o po sovietinio valstybinio ateizmo dešimtmečių ji ir mažiau religinga. Tad lietuviškų parapijų, stipriausių ir akivaizdžiausių Amerikos lietuvių bendruomenės branduolių, narių skaičius sumenko.

Čikaga laikoma Amerikos lietuvių sostine. Čia yra keli istoriniai lietuvių rajonai ir dvi Lietuvos garbei pavadintos gatvės. Lietuviams pastatyti paminklai ir atminimo lentos. Garsiausias iš jų yra S. Dariaus ir S. Girėno memorialas. Seniausias pasaulio lietuviškas laikraštis „Draugas“ leidžiamas Čikagoje nuo 1909 m.

Kanados lietuvių istorija prasidėjo vėliau. Šiandien yra apie 47 tūkst. Kanados lietuvių. Pirmieji lietuviai Kanadon atsikėlė apie 1900 m. dirbti Naujosios Škotijos kasyklose. Pagrindinė migracijos banga buvo po Antrojo pasaulinio karo, trečioji, kaip ir į JAV, plūstelėjo po 1990 m. Dauguma Kanados lietuvių (apie 27,5 tūkst.) gyvena Ontarijuje, kur gausu ir lietuvių bendruomenių, bažnyčių. Kvebeko, Albertos ir Britų Kolumbijos provincijose gyvena po 4–6 tūkst. lietuvių, apie 1,5 tūkst. gyvena pirmosiose lietuvių imigracijos vietose Naujosios Škotijos provincijoje ir aplink ją. Tačiau tik ketvirtis Kanados lietuvių (apie 11,2 tūkst.) yra gryni lietuviai. Naujojoje Škotijoje ir aplink ją grynų lietuvių jau beveik nėra (nebėra ir bendruomenių), Ontarijuje tokių lietuvių yra maždaug trečdalis. Du Kanados miesteliai – Wilno Ontarijuje ir Vilna Albertoje – yra pavadinti Vilniaus garbei (Wilno yra lenkiškas, o Vilna – senasis rusiškas Lietuvos sostinės pavadinimas).

Parengta pagal: http://global.truelithuania.com/lt/category/usa/

Žmogaus socialinės raidos indeksas (ŽSRI) (angl. Human Development Index, HDI) – bendras indeksas, kuriuo yra matuojama visų pasaulio valstybių gyventojų pragyvenimo lygis (BVP 1 gyventojui), vidutinė gyvenimo trukmė, raštingumo lygis. Kadangi šis indeksas apima kelis rodiklius, jis tiksliau nusako socialinį žmogaus pragyvenimo lygį valstybėje. Indeksas naudojamas nustatyti, ar valstybė yra išsivysčiusi. Jis matuojamas nuo 0 iki 1 (pavyzdžiui, 2013 m. Lietuvos ŽSRI buvo 0,818). Kuo valstybės ŽSRI yra arčiau 1, tuo labiau ji išsivysčiusi.

Silicio slėnis yra teritorija JAV pietuose, San Francisko įlankos pakrantėje, šiaurės Kalifornijoje. Jo centre įsikūręs Stanfordo universitetas ir driekiasi Smėlio kalvos kelias. Silicio slėnyje yra didesnių ir mažesnių miestelių, kuriuose įsikūrė dauguma didžiausių informacinių technologijų bendrovių: „Apple“, „Google“, „Facebook“, „Yahoo“, „Microsoft“, „LinkedIn“ ir tūkstančiai nedidelių tokio pobūdžio pradedančiųjų įmonių.

XX a. pr. Silicio slėnis buvo JAV elektronikos pramonės lopšys. Čia buvo įgyvendinami įvairiausi eksperimentai radijo, televizijos ir karinės elektronikos inovacijų srityje.

Europos turizmo žemėlapyje pateikiami pagrindiniai lankytini objektai: miestai, senamiesčiai, muziejai, rūmai, pilys, bažnyčios, vienuolynai, turizmo ir poilsio centrai, gamtos objektai. Taip pat išskiriami ir vaizduojami daugiausia ir mažiausia turistų per metus pritraukiantys Europos regionai.
Europos kalbų ir tautų žemėlapyje išskiriamos bei vaizduojamos pagrindinės Europos gyventojų kalbų šeimos ir tautos.

Šengeno sutartį 1985 m. pasirašė penkios Europos Bendrijos šalys – Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika, Liuksemburgas, Belgija ir Nyderlandai. Šia sutartimi numatyta pamažu atsisakyti tarpusavio sienų kontrolės, kad šių valstybių piliečiai galėtų laisvai judėti sutartį pasirašiusių valstybių teritorijoje ir kad būtų sudarytos palankios sąlygos veikti bendrajai vidaus rinkai. Šengeno sutarties valstybės vykdo bendrą vizų politiką trečiosioms šalims – turint vienos iš Šengeno valstybių vizą, galima vykti ir į likusias valstybes nares. Vėliau prie sutarties prisidėjo Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija, Austrija, Danija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungai nepriklausančios Norvegija ir Islandija. 2007 m. gruodžio 21 d. Šengeno erdvės narėmis tapo Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Šveicarija Šengeno erdvės nare tapo 2009 m., o Lichtenšteinas – 2011 m.

Airija ir Didžioji Britanija yra vienintelės Europos Sąjungos narės, nepasirašiusios Šengeno sutarties, nes šios valstybės nenori visiškai atsisakyti sienų kontrolės. Islandija ir Norvegija, turi asocijuotos narės statusą.

Parengta pagal http://www.euro.lt/lt/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/lietuva-europos-sajungoje/sengeno-erdve/

Euro zona – oficialus terminas, vartojamas kalbant apie Europos Sąjungos valstybes nares, kurios yra įsivedusios eurą. Ši zona apima valstybes nares, įteisinusias eurą kaip bendrąją valiutą ir vykdančias bendrąją pinigų politiką. Euro zonai priklauso Airija, Austrija, Belgija, Estija, Ispanija, Italija, Graikija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovėnija, Slovakija, Suomija, Vokietija. Lietuva euro zonos valstybe tapo 2015 m. sausio 1 d.

Žymus XIX a. mokslininkas Ignas Domeika gimė 1802 m. Nedzviadkoje, Naugarduko apskrityje (dabar – Baltarusija), lenkiškai kalbančioje Lietuvos bajorų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete, buvo slaptos Filomatų draugijos narys, poeto Adomo Mickevičiaus draugas ir bendražygis, aktyvus 1831-ųjų sukilimo dalyvis. Po sukilimo buvo priverstas emigruoti. Paryžiuje Ignas Domeika baigė kalnakasybos inžinierių akademiją ir 1838 m. atvyko į Čilę. Šiai šaliai jis paskyrė visą likusį savo gyvenimą.

Profesoriavo Serenos aukštojoje kalnakasybos mokykloje, Santjago universitete. 1867 m. tapo Santjago universiteto rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1883 metų. Tyrinėdamas Čilės naudingąsias iškasenas, Ignas Domeika atrado vario, aukso, akmens anglių telkinių, mineralų, parašė geologijos, mineralogijos veikalų, monografijų. Mokslininkas sukūrė meteorologinių stočių tinklą, įsteigė etnografinį muziejų, pagal jo projektą Čilėje buvo pertvarkyta mokymo sistema.

Mūsų tėvynainio mokslinė veikla ir atminimas yra garbingai įamžinti. Jo vardu pavadinta miestas Puerto Domeika, jau išmirusių moliuskų rūšys Ammonites Domeycanus ir Nautilus Domeycanus, gėlė Viola Domeycana, jo atrastas mineralas domeikitas. 1899 m. Igno Domeikos vardas buvo suteiktas 450 km ilgio kalnagūbriui Andų kalnuose.

Parengta pagal A. Mituzienės straipsnį „Ignas Domeika“, „Mokslas ir gyvenimas“, 1999, Nr. 6.

Ilgai buvo manoma, kad Amazonija yra visiškai laukiniai miškai, nepaprastai gausi gyvūnija ir augalija, tačiau žmonių labai reta, o ir tie gyvena labai primityviai – taip, kaip pas mus gyventa lydiminės žemdirbystės laikais.

XIX amžiuje tokie mokslininkai kaip Aleksandras fon Humboltas ir toliau romantizavo Amazonijos, kaip visiškai laukinės, žmogaus nepaliestos, įvaizdį. XX amžiuje mokslininkų išvados skelbė, kad Amazonės miškai – visiškai netinkama vieta žmonijos vystymuisi, aukštesnės kultūros atsiradimui, mat buvo manoma, jog tie vietiniai indėnai taip ir gyveno nepakeitę savo gyvensenos tūkstančius metų.

Tačiau prieš kelerius metus suintensyvėjus Amazonijos miškų kirtimui, buvo aptikta daugybė įvairios formos darinių žemės paviršiuje, kurie neabejotinai sukurti žmogaus. Įdomu tai, jog nemažai tų darinių mokslininkų buvo aptikta naudojantis „Google Žemė“.

Bolivijoje atrasti grioviai, kurie, manoma, naudoti laukams drėkinti sausojo sezono metu, o jų tankumas rodo, kad gyventojų skaičius šiame regione buvo daug didesnis negu anksčiau manyta. Be to, Bolivija įdomi dar ir tuo, jog čia, apsuptas drėgnųjų atogrąžų miškų, plyti didžiulis savanos plotas, kuris galbūt taip pat įrodo, kad praeityje čia buvo plėtojama intensyvi žemdirbystė.

Dar vienas reikšmingas atradimas – juodžemio plotai, išsimėtę tarp tų nederlingų, išplautų tropinių miškų dirvų. Ypač daug jų susitelkę dviejuose ruožuose šalia Amazonės upės. Šiose vietovėse rasta nemažai keramikos dirbinių ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų. Neįtikėtina tai, jog tie juodžemiai yra nepaprastai derlingi: kukurūzų derlius juose esti net tris penkis kartus didesnis negu auginant įprastame dirvožemyje, ir šie dirvožemiai laikomi vienais derlingiausių planetoje.

Galiausiai neseniai buvo aptikta gentis, kuri taip pat kuria kažką panašaus į minėtąjį juodžemį: jie visas savo atliekas tiesiog išmeta gale kaimo, ir taip sudaro sąlygas derlingam dirvožemiui formuotis. Visa tai leidžia manyti, jog žmonės, gyvenę prieš kelis šimtmečius buvo išmokę vietos gamtos dėsnius pakreipti savo naudai – sukūrė nepaprastai derlingą dirvožemį, kuris neabejotinai leido gyventi sėsliai ir gausiai žmonių bendruomenei.

Vėliau buvo aptiktos ištisų organizuotų gyvenviečių liekanos – su savotiškais centrais ir mikrorajonais, jungiamais kelių. Visa tai taip pat leidžia teigti, jog prieš europiečių invaziją šiuose kraštuose žmonių gyventa keleriopai daugiau negu manyta anksčiau.

Amazonės žiotyse iš upės sąnašų susiformavusi Maražo sala laikoma didžiausia pasaulyje vidaus vandenų sala. Kadangi keletą mėnesių per metus, per drėgnąjį sezoną, didžioji jos dalis būna užlieta vandeniu, net ir miškams augti sąlygos nepalankios – daug kur plyti pelkės arba drėgnos savanos.

Vieta, regis, ypač nepalanki žmonėms gyventi. Tačiau prieš kelerius metus čia buvo aptikti nenuginčijami žmonių gyvenimo ir klestėjimo įrodymai: gausybė nedidelių kūdrų ir taisyklingos kalvos, aiškiai išsiskiriančios visiškai lygiame kraštovaizdyje, o tose kalvelėse – daugybė keramikos liekanų.

Manoma, kad kalvelės buvo supiltos gyvenvietėms kurti, nes jos ir dabar lieka neapsemtos per potvynius, o tarsi salos kyšo tarp neaprėpiamų vandens platybių. Nedideli ežeriukai, spėjama, buvo iškasti tam, kad būtų sulaikytos žuvys, vandeniui pamažu slūgstant per sausąjį sezoną. Taip gyventojai apsirūpindavo žuvimi – pagrindiniu baltymų šaltiniu – visiems metams. Nuostabu tai, jog keramikos dirbiniai rodo, jog čia gyvenančių žmonių kultūra bėgant šimtmečiams vystėsi: tai rodo, kad žmonės sėkmingai prisitaikė prie tokio, regis, neišgyvenamo klimato, ir net išmoko jį panaudoti savo naudai.

Senųjų gyventojų išnykimą lėmė europiečių atneštos ligos (ypač raupai), kurioms vietiniai žmonės buvo visiškai neatsparūs: apskaičiuota, kad dėl tų atneštinių ligų sukeltų epidemijų žuvo apie 90–95 proc. visos indėnų populiacijos Amazonijoje. Tad miškai ištuštėjo, ir, žinant, kaip greitai tropikuose augalija užkariauja apleistus plotus (jei tik jie per daug nenualinti), nenuostabu, kad po šimtmečio tų žmonių gyvenimo pėdsakų jau nebebuvo aptikta.

Parengta pagal G. Dabašinsko straipsnį „Amazoniją tyrinėjęs lietuvis: senovėje žmonės naudojo tropinius miškus, bet jų nenaikino“.

Žemės ūkis yra viena svarbiausių ūkio šakų daugelyje Pietų Amerikos valstybių.

Svarbi žemės ūkio šaka – galvijininkystė. Labiausiai ji plėtojama Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje. Argentina ir Brazilija yra pirmajame daugiausia jautienos pagaminančių pasaulio šalių dešimtuke. Pavyzdžiui, vien Brazilijoje auginama daugiau kaip 200 mln. mėsinių jaučių.

Brazilijos jautienos gamintojai daro didžiulę įtaką klimato kaitai. Augant pasaulinei mėsos paklausai, Brazilijos ūkininkai plečia ganyklų ir dirbamųjų žemių plotus, kirsdami drėgnuosius atogrąžų miškus. Be to, galvijai ištrypia augaliją, dėl to spartėja erozija ir dykumėjimas.

Iškirstų miškų vietoje intensyviai plėtojama žemdirbystė. Tai ypač būdinga Brazilijai. Ji pasaulyje pirmauja pagal kavos išauginimą ir eksportą. Brazilijoje pagaminama 26 proc. visos pasaulio kavos, Kolumbijoje – 11 proc. Brazilijoje per metus pagamina apie 54 mln. tonų kavos. Daugiausia kavamedžių auginama šalies pietryčiuose – aplink Rio de Žaneirą ir San Paulą.

Brazilija yra didžiausia pasaulyje apelsinų augintoja ir eksportuotoja. Taip pat užaugina daug cukranendrių (2010 m. net aplenkė lyderę Indiją), „žaliojo aukso“ – sojų, kurių apie 60 proc. sunaudoja gyvulių pašarams gaminti, eksportui auginama medvilnė, bananai ir kiti tropiniai vaisiai.

Pampose, kur yra derlingi dirvožemiai ir švelnus klimatas, auginami kviečiai, kukurūzai, rugiai ir kiti žemės ūkio augalai.

Čilėjė, Peru, Ekvadore ir Argentinoje verčiamasi pramonine žvejyba žuvinguose arktiniuose ir šaltųjų srovių vandenyse.

Be žemės ūkio plėtojamos ir pramonės šakos. Pietų Amerikos šalyse yra daugybė šaldytos mėsos saugyklų, konservų, įvairių gyvulininkystės produktų gamybos įmonių, kailių apdirbimo, avalynės fabrikų ir kt. Brazilijoje gaminami automobiliai, laivai, lėktuvai, elektronikos prietaisai, plėtojama moderniųjų technologijų pramonė. Daug pramonės produkcijos eksportuojama. Didžioji dalis įmonių susitelkusi Brazilijos pietrytinėje pakrantėje.

Kalnakasyba nuo seno buvo viena svarbiausių šio regiono ūkio šakų.

Amazonijoje yra daug įvairių naudingųjų iškasenų: geležies rūdos, boksito (aliuminio rūdos), spalvotųjų metalų, deimantų. Daugelyje telkinių rūdos slūgso paviršiuje, todėl kasamos atviruoju būdu.

Brazilija pagal boksito atsargas yra trečia pasaulyje (apie 3,6 mlrd. tonų). Ši uoliena naudojama aliuminio gamyboje. Be to, šalyje ypač gausu geležies, švino ir mangano rūdų.

Šiuo metu geležies rūda pagal svarbą užima antrą vietą pasaulio žaliavų reitinge. Ją lenkia tik nafta. Rio de Žaneire įsikūrusi bendrovė „Vale“ SA yra didžiausias pasaulyje geležies rūdos tiekėjas pasaulyje. Jis atsiriekia 31 proc. viso pasaulio geležies rūdos eksporto.

Andų kalnuose išgaunama varis, cinkas, sidabras ir kiti metalai. Spalvotųjų ir retųjų metalų gausa Anduose lėmė ikikolumbinių klestinčių civilizacijų užkariavimą.

Labai didelę žalą miškams daro tūkstančiai nelegalių deimantų, aukso ir kitų metalų ieškotojų. Jie nukasa viršutinį dirvos sluoksnį, dėl to kyla nuošliaužų pavojus, neatpažįstamai pasikeičia kraštovaizdis.

Parengta pagal www.ekonomika.lt

Indija yra antra pagal gyventojų skaičių valstybė pasaulyje. Jai būdinga didžiulė reljefo, klimato, kultūros, kalbų ir etninė įvairovė. Civilizacija šioje šalyje atsirado daug anksčiau negu Europoje. Indija ilgai buvo Jungtinės Karalystės kolonija. 1947 m. iškovojo nepriklausomybę, protestuodama prieš britų taisykles. Šio pasipriešinimo idėjinis vadovas buvo Mohandas K. Gandis. Nepriklausomybės atgavimas britiškąją Indiją padalijo į Indiją ir Pakistaną. Dėl to iki šiol tęsiasi priešiškumas tarp šių dviejų valstybių, peraugęs į atominę ginkluotę.

Ekonomikos reforma, pradėta 1991 m. vadovaujant Radživui Gandžiui, paskatino greitą ekonomikos augimą ir aukštųjų technologijų pramonės kilimą. 2014 m. ministru pirmininku išrinktas nacionalistas Narendra Modis. Daugelis Indijos gyventojų tikisi, kad jis padės spręsti kai kurias įsisenėjusias Indijos problemas, tokias kaip skurdas, lyčių nelygybė, korupcija, energijos ir infrastruktūros atnaujinimo ir kaitos poreikis.

Parengta pagal „The New York Times“

Kinija yra didžiausia pagal gyventojų skaičių ir antra pagal plotą valstybė pasaulyje. Jos istorija siekia labai senus laikus. Manoma, kad Kinijos civilizacija atsirado maždaug 2000 m. prieš Kr. Net du tūkstančius metų, valdoma įvairių dinastijų imperatorių, ši šalis buvo viena pažangiausių Žemėje.

1949 m., vadovaujant Mao Dzedunui, Kinijoje įkurta komunistų partija. Nuo tada ji tapo vienpartine valstybe.

1978 m. Deng Siaopingas ir jo šalininkai pradėjo reformas, kurios paskatino ekonominį varžymąsi su Europa ir JAV. Dėl šių reformų Kinijos ekonomika ėmė sparčiai augti. Dabar daugelis JAV ir Europos verslo bendrovių dėl pigios darbo jėgos savo gamybą yra perkėlusios į šią Azijos šalį.

Siekiant apriboti milžiniškos Kinijos visuomenės augimą, praėjusiojo šimtmečio aštuntąjį dešimtmetį, Kinijoje buvo įvesta vieno politika. Nors ji davė rezultatų, šios politikos padariniai vertinami nevienareikšmiškai.

Parengta pagal „The New York Times“

Rusijos gamta labai įvairi – čia plyti Rytų Europos lyguma, Vakarų Sibiro, Šiaurės Sibiro žemumos, driekiasi Uralo kalnai, teka daug vandeningų upių – Volga, Lena, Jenisiejus, Obė, yra giliausias Žemėje ežeras Baikalas. Klimatas taip pat įvairus: nuo arktinio ir subarktinio šiaurėje iki musoninio Tolimuosiuose Rytuose.

Net ir 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusija tebėra didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė. Savo istoriją ji skaičiuoja maždaug nuo 850 m., kai šiame regione susikūrė slavų valstybė Kijevo Rusia. XVII a. imperatorius Petras I šalį labai modernizavo ir priartino prie Europos. XX a. Rusijoje buvo kupinas istorinių perversmų – Sovietų Sąjungos susikūrimo ir jos žlugimo, ekonominių krizių, korupcijos, kaimyninėms valstybėms grėsmingos užsienio politikos ir pan. Šiandieninė Rusija susiduria su daugeliu demokratijos iššūkių.

Indijoje tradiciškai yra įsigalėjusi žmonių skirstymo sistema pagal kastas. Priklausymas tam tikrai kastai perduodamas iš kartos į kartą ir išlieka visą gyvenimą. Pagal induistų tikėjimą reinkarnacija (atgimimu kitame kūne) kasta priklauso nuo to, kaip žmogus elgėsi ankstesniame savo gyvenime. Pakilti į aukštesnę kastą galima tik kitame gyvenime, jei gyveni dorai. Tačiau, jeigu skaudini kitus, kitame gyvenime gali atgimti ir žemesnėje kastoje.

Tradiciškai skiriamos šios kastos: brahmanai (dvasininkai, mokslininkai, stambieji žemvaldžiai), kšatrijai (kariai), vaišijai (prekybininkai, amatininkai, ūkininkai) ir šudros (dar vadinami neliečiamaisiais, tai tarnai, samdiniai ir juodadarbiai). Paprastai šudros negali gaminti maisto aukštesnės kastos žmonėms.

Vienas svarbiausių vietos gyventojų religijos atspindžių greta maldos namų yra antkapiniai paminklai. Kuršių nerijoje jie buvo ypatingi, vadinami krikštais ir siekiantys mūsų protėvių baltų senojo tikėjimo laikus. Jie siejami su vėlės kelione į dausas, pasaulio medžio simboliu. Istoriniuose šaltiniuose krikštai šiuo vardu minimi nuo XVI amžiaus. Iki XVII amžiaus jie buvo paplitę ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir vakarų Žemaitijoje.

Krikštai buvo nedideli, juos nešdavo laidotuvių procesijoje. Kitaip negu katalikų kryželiai, krikštai buvo statomi kojūgalyje. Jie buvo dirbinami iš vienos lentos, jų kotas turėjo siekti kapo duobės dugną. Atėjus krikščionybei buvo tikima, kad paskutiniojo teismo valandą velionio dvasia galės patogiai įsitverti į krikštą ir išlipti iš kapo duobės.

Moterims ir vyrams krikštai buvo daromi iš skirtingos medienos. Moterims – iš moteriškos giminės medžio (liepos, drebulės, eglės ir kt.), o vyrams – iš vyriškos (ąžuolo, uosio, beržo ir kt.). Vyrų kapų krikštuose būdavo išpjaustomos žirgų galvos, įpinami augalų ir paukščių motyvai, o ant moterų paminklų – paukščių, augalų ir širdžių motyvai. Krikštai buvo nudažomi viena spalva – mėlyna, geltona, raudona, žalia. Kryželiai ant krikštų atsirado vėliau.

Šiuo metu restauruotų krikštų galima pamatyti Nidos etnografinėse kapinėse. Jų pradžia mena trečiosios Nidos įkūrimą – 1732 m.

Daugiau apie krikštus galima sužinoti pažiūrėjus filmuką „Lietuvininkų kraštas. Krikštai“ adresu http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/3741.

Parengta pagal http://www.nerija.lt/kultra/religija/kriktai

Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno ir tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės ir tapybos elementai. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas ir papročius.

Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos ir dvasinės ramybės.

2001 m. UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo vertybe, o 2008 m. įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

Reprezentatyviajame žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąraše greta kryždirbystės ir kryžių simbolikos su Lietuvos vardu siejama dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. 2010 m. sąrašą papildė lietuvių polifoninės dainos sutartinės.

Parengta pagal http://www.unesco.lt/kultura/nematerialus-kulturos-paveldas/nematerialus-kulturos-paveldas-lietuvoje/kryzdirbyste-ir-kryziu-simbolika-lietuvoje

Pasaulio kalbos pagal giminingumą skirstomos į kalbų šeimas. Dauguma pasaulio kalbų yra priskiriama indoeuropiečių kalbų šeimai. Ją sudaro daugiau kaip 400 kalbų, jomis šneka apie 3 mlrd. žmonių. Šioje kalbų šeimoje yra išskiriama daugiau kaip 10 kalbų grupių. Gausiausios iš jų yra indoiranėnų, germanų, romanų ir slavų grupės. Tokiam indoeuropiečių kalbų šeimos paplitimui pasaulyje daugiausia įtakos turėjo naujų žemių atradimas (Šiaurės ir Pietų Amerika, Australija ir Okeanija), kolonijų kūrimas (Afrika, Pietų ir Pietryčių Azija). Europoje tik trijų šalių valstybinės kalbos nepriskiriamos indoeuropiečių kalbų šeimai. Tai suomių, estų ir vengrų kalbos. Jos priskiriamos Uralo kalbų šeimos finougrų grupei.