Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Kūrybinė laboratorija Testai Žinynas Užduočių lapai






Orientavimasis erdvėje ir žemėlapyje




Geografinės informacijos skaitymas




Regionų pažinimo raiška




Aplinkos pažinimas ir tyrimai




Visos temos Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Mokymosi objektai

Amazonija praeityje

Ilgai buvo manoma, kad Amazonija yra visiškai laukiniai miškai, nepaprastai gausi gyvūnija ir augalija, tačiau žmonių labai reta, o ir tie gyvena labai primityviai – taip, kaip pas mus gyventa lydiminės žemdirbystės laikais.

XIX amžiuje tokie mokslininkai kaip Aleksandras fon Humboltas ir toliau romantizavo Amazonijos, kaip visiškai laukinės, žmogaus nepaliestos, įvaizdį. XX amžiuje mokslininkų išvados skelbė, kad Amazonės miškai – visiškai netinkama vieta žmonijos vystymuisi, aukštesnės kultūros atsiradimui, mat buvo manoma, jog tie vietiniai indėnai taip ir gyveno nepakeitę savo gyvensenos tūkstančius metų.

Tačiau prieš kelerius metus suintensyvėjus Amazonijos miškų kirtimui, buvo aptikta daugybė įvairios formos darinių žemės paviršiuje, kurie neabejotinai sukurti žmogaus. Įdomu tai, jog nemažai tų darinių mokslininkų buvo aptikta naudojantis „Google Žemė“.

Bolivijoje atrasti grioviai, kurie, manoma, naudoti laukams drėkinti sausojo sezono metu, o jų tankumas rodo, kad gyventojų skaičius šiame regione buvo daug didesnis negu anksčiau manyta. Be to, Bolivija įdomi dar ir tuo, jog čia, apsuptas drėgnųjų atogrąžų miškų, plyti didžiulis savanos plotas, kuris galbūt taip pat įrodo, kad praeityje čia buvo plėtojama intensyvi žemdirbystė.

Dar vienas reikšmingas atradimas – juodžemio plotai, išsimėtę tarp tų nederlingų, išplautų tropinių miškų dirvų. Ypač daug jų susitelkę dviejuose ruožuose šalia Amazonės upės. Šiose vietovėse rasta nemažai keramikos dirbinių ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų. Neįtikėtina tai, jog tie juodžemiai yra nepaprastai derlingi: kukurūzų derlius juose esti net tris penkis kartus didesnis negu auginant įprastame dirvožemyje, ir šie dirvožemiai laikomi vienais derlingiausių planetoje.

Galiausiai neseniai buvo aptikta gentis, kuri taip pat kuria kažką panašaus į minėtąjį juodžemį: jie visas savo atliekas tiesiog išmeta gale kaimo, ir taip sudaro sąlygas derlingam dirvožemiui formuotis. Visa tai leidžia manyti, jog žmonės, gyvenę prieš kelis šimtmečius buvo išmokę vietos gamtos dėsnius pakreipti savo naudai – sukūrė nepaprastai derlingą dirvožemį, kuris neabejotinai leido gyventi sėsliai ir gausiai žmonių bendruomenei.

Vėliau buvo aptiktos ištisų organizuotų gyvenviečių liekanos – su savotiškais centrais ir mikrorajonais, jungiamais kelių. Visa tai taip pat leidžia teigti, jog prieš europiečių invaziją šiuose kraštuose žmonių gyventa keleriopai daugiau negu manyta anksčiau.

Amazonės žiotyse iš upės sąnašų susiformavusi Maražo sala laikoma didžiausia pasaulyje vidaus vandenų sala. Kadangi keletą mėnesių per metus, per drėgnąjį sezoną, didžioji jos dalis būna užlieta vandeniu, net ir miškams augti sąlygos nepalankios – daug kur plyti pelkės arba drėgnos savanos.

Vieta, regis, ypač nepalanki žmonėms gyventi. Tačiau prieš kelerius metus čia buvo aptikti nenuginčijami žmonių gyvenimo ir klestėjimo įrodymai: gausybė nedidelių kūdrų ir taisyklingos kalvos, aiškiai išsiskiriančios visiškai lygiame kraštovaizdyje, o tose kalvelėse – daugybė keramikos liekanų.

Manoma, kad kalvelės buvo supiltos gyvenvietėms kurti, nes jos ir dabar lieka neapsemtos per potvynius, o tarsi salos kyšo tarp neaprėpiamų vandens platybių. Nedideli ežeriukai, spėjama, buvo iškasti tam, kad būtų sulaikytos žuvys, vandeniui pamažu slūgstant per sausąjį sezoną. Taip gyventojai apsirūpindavo žuvimi – pagrindiniu baltymų šaltiniu – visiems metams. Nuostabu tai, jog keramikos dirbiniai rodo, jog čia gyvenančių žmonių kultūra bėgant šimtmečiams vystėsi: tai rodo, kad žmonės sėkmingai prisitaikė prie tokio, regis, neišgyvenamo klimato, ir net išmoko jį panaudoti savo naudai.

Senųjų gyventojų išnykimą lėmė europiečių atneštos ligos (ypač raupai), kurioms vietiniai žmonės buvo visiškai neatsparūs: apskaičiuota, kad dėl tų atneštinių ligų sukeltų epidemijų žuvo apie 90–95 proc. visos indėnų populiacijos Amazonijoje. Tad miškai ištuštėjo, ir, žinant, kaip greitai tropikuose augalija užkariauja apleistus plotus (jei tik jie per daug nenualinti), nenuostabu, kad po šimtmečio tų žmonių gyvenimo pėdsakų jau nebebuvo aptikta.

Parengta pagal G. Dabašinsko straipsnį „Amazoniją tyrinėjęs lietuvis: senovėje žmonės naudojo tropinius miškus, bet jų nenaikino“.