Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Kūrybinė laboratorija Testai Žinynas Užduočių lapai






Orientavimasis erdvėje ir žemėlapyje




Geografinės informacijos skaitymas




Regionų pažinimo raiška




Aplinkos pažinimas ir tyrimai




Visos temos Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Tai kalnas Ignalinos rajone, tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Jis iškilęs 175 m virš jūros lygio. Nuo šio kalno viršūnės galima pamatyti šešis ežerus. Rytinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Linkmenas ir Asėkas, pietinėje – Alksnas ir Alksnaitis, o vakarinėje – Ūkojas ir Pakasas. Ladakalnio, kaip ir daugumos kitų Aukštaitijos nacionalinio parko kalvų, pagrindas sudarytas iš morenos. Tai ledynmečio, buvusio prieš daugiau kaip dešimtį tūkstančių metų, palikimas.
Horizontalė – tai linija žemėlapyje, jungianti vienodo absoliučiojo aukščio taškus. Naudojama reljefui žemėlapyje vaizduoti ir tirti.
Tai dėsninga geografinių zonų kaita nuo pusiaujo ašigalių link.
Absoliutusis aukštis – tai bet kurio Žemės paviršiaus taško aukštis nuo jūros lygio.
Santykinis aukštis parodo, kiek vienas Žemės paviršiaus taškas yra aukščiau už kitą.
Tai yra dėl klimato kaitos (oro temperatūros, slėgio, kritulių) vykstanti dėsninga geografinių zonų kaita kalnuose kylant aukštyn.

Uraganas Anatolijus Lietuvos pajūryje siautėjo 1999 m. gruodžio 4 d. Įsismarkavusi vėtra ant kelių ir namų vertė medžius, traukė elektros laidus, plėšė pastatų stogus, apgadinta daug transporto priemonių. Vėjo stiprumas buvo iki 145 km/val. Siaučiant uraganiniam vėjui, 5–6 metrų aukščio jūros bangos suniokojo Palangos paplūdimį. Ties Palangos tiltu bangos nuplovė kopas net iki 15–18 metrų. Neringoje uraganas nugriovė saulės laikrodį.

Anatolijus sutrikdė ne tik žmonių gyvenimą, bet ir pakoregavo kai kuriuos ekonominius procesus, pavyzdžiui, medienos kainas rinkoje. Kadangi uraganas išvertė daug eglių, padidėjo eglinių rąstų pasiūla ir Lietuvos, ir Vakarų Europos rinkose, todėl 2000 m. gerokai nukrito medienos kainos.

Uraganas Katrina siautėjo 2005 m. rugpjūtį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Atlanto pakrantėje. Tai vienas stipriausių užfiksuotų ir daugiausia žalos padariusių Atlanto vandenyno uraganų. Jis susidarė virš Bahamų salų. Labiausiai nuo uragano nukentėjo Naujais Orleanas Luizianoje. Siautėjant uraganui vėjas pasiekė milžinišką greitį – net 240 km/val. Jis sugriovė pylimų sistemą, užtvindė maždaug 80 proc. miesto ir jo apylinkių. Net 1,3 mln. žmonių buvo evakuota ar patys evakavosi iš Naujojo Orleano, o negalėję išvažiuoti žmonės, daugiausia gyvenantys vargingai, prisiglaudė dengtame miesto stadione. Potvynio vanduo nenuslūgo keletą savaičių.

Praėjus dviem dienoms po pragaištingojo uragano Katrina Naujajame Orleane situacija buvo kritiška. Spaudoje buvo rašoma: „Mieste nėra nei maisto produktų, nei geriamojo vandens. Kadangi neveikia kanalizacija, likę gyventojai raginami gamtinius reikalus atlikti į plastikinius maišelius. Naujajame Orleane nebefunkcionuoja niekas: nėra elektros, neveikia telefonas, televizija. Remiantis televizijos stoties „Fox News“ pranešimais, 100 km spinduliu neįmanoma gauti nei pieno, nei geriamojo vandens, nei benzino. Vandens lygis kai kuriose miesto dalyse siekia šešis metrus.“

Pagal http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/09/02/pasa_01.html

Nuo senų laikų uraganai dažniausiai būdavo vadinami jūrų mergelėmis arba sirenomis. Vėliau jūreiviai uraganus ėmė vadinti savo žmonų vardais. Tačiau susikūrus Pasaulio meteorologijos organizacijai buvo iškeltas klausimas, kodėl uraganai vadinami tik moterų vardais. Todėl nuo 1979 m. uraganai imti vadinti ir vyrų, ir moterų vardais.

Kiekvienais metais sudaromas uraganų vardų sąrašas ir iš jo išrenkami vardai tais metais siaučiantiems uraganams. Sąrašai sudaromi atskiriems regionams: Atlanto vandenyno, Ramiojo vandenyno, vandenynų dalių ir kt. Taip siekiama, kad uragano vardas būtų būdingas tam regionui, kuriame jis susidaro.

Kai kurių regionų meteorologijos tarnybos kiekvieną audrų sezoną pradeda pirmąja abėcėlės raide, o kitos – raide, ties kuria sustojo praėjusįjį kartą. Uraganų vardai gali kartotis maždaug kas šešerius metus, nes jie lieka juodajame uraganų „žudikų“ sąraše. Tačiau uraganų, kurie padarė ypač daug žalos, vardai išbraukiami iš vardų sąrašo. Pavyzdžiui, jau nė vienas uraganas nebebus pavadintas Katrina.

Šaltinis: meteo.lt

Brizas – švelnus vietinis vėjas jūrų ir ežerų pakrantėse, keičiantis kryptį du kartus per parą dėl atmosferos slėgio kaitos.

Dieną oras įšyla virš sausumos greičiau negu virš vandens telkinio, todėl dieną vėjas pučia nuo vandens telkinio sausumos link. Taip susidaro dienos brizas (1 pav.).

Naktį vanduo atvėsta gerokai lėčiau negu sausuma, todėl vėjas pučia nuo sausumos vandens telkinio link. Taip susidaro nakties brizas (2 pav.).

Musonas – sezoninis vėjas, keičiantis kryptį du kartus per metus. Jis susidaro dėl atmosferos slėgio skirtumo nevienodai įšilus sausumai ir vandenynui vasarą ir žiemą (1 pav.). Musonai labiausiai paplitę Azijoje.

Vasarą sausuma įkaista greičiau negu vanduo, todėl virš sausumos susidaro žemo slėgio sritis, o virš vandens – aukšto slėgio sritis. Vasaros musonas pučia nuo vandenyno sausumos link ir atneša drėgnas oro mases. Tuo metu dažnos liūtys, dėl jų kyla potvynių (4 pav.).

Žiemą sausuma greitai atvėsta, virš jos susidaro aukšto slėgio sritis, o vandenynas ilgiau išlaiko šilumą, todėl virš jo susiformuoja žemo slėgio sritis. Žiemos musonas pučia nuo sausumos į vandenyną ir atneša sausas oro mases, todėl lyja labai retai.

Pasatas – silpnas Žemės atogrąžų sričių vėjas, visus metus pučiantis pusiaujo link.

Ties 30° geografine platuma, kur vyrauja aukštas atmosferos slėgis, oras leidžiasi žemyn ir juda pusiaujo link, kur yra žemo slėgio juosta. Šis vėjas dėl Žemės sukimosi apie savo ašį Šiaurės pusrutulyje nukrypsta į vakarus, o Pietų pusrutulyje – į rytus. Taip susidaro šiaurės rytų ir pietryčių pasatai.

Saulė šildo Žemės paviršių, o įšilęs Žemės paviršius įšildo orą, todėl oras kyla aukštyn (1 pav.). Kai šiltas oras susiduria su šaltu oru, susidaro audros debesys (2 pav.). Jie dažnai atneša kritulius (lietų ar net sniegą), lydimus perkūnijos ir žaibų. Kartais vietose, kur susiduria šiltas ir šaltas oras, susiformuoja piltuvo formos sūkurys, kuris leidžiasi žemyn iš audros debesies, – viesulas (3 pav.). Viesulai paprastai susisuka į maždaug 200 m pločio piltuvus. Jų judėjimo greitis ‒ 16–32 km/h, tačiau gali būti ir 400 km/h. Viesulas slenka palei žemę ir pakeliui viską niokoja: nulaužia ar išrauna medžius, stulpus, griauna namus (4 pav.), gali pakelti ir pernešti net sunkiausius daiktus (pvz., automobilį, sunkvežimį ar net traukinių vagonus). Dažniausiai šie vėjai siautėja Jungtinių Amerikos Valstijų centrinėje ir rytinėje dalyse. Šiaurės Amerikoje toks sūkurys vadinamas tornadu, o Lietuvoje – viesulu.

Uraganas yra tropinis ciklonas, atnešantis ypač stiprius vėjus ir liūtis. Uraganai (1 pav.) susidaro vasarą virš jūrų ar vandenynų, kurių vandens temperatūra yra aukštesnė negu 27 °C, dėl didelių temperatūros ir slėgio skirtumų.

Dažniausiai uraganai niokoja Karibų jūros regioną, Indijos vandenyno pakrantes ir Rytų Aziją. Uraganai įvairiose Žemės vietose vadinami skirtingai (2 pav.). Per uraganus gali susidaryti viesulai. Uraganai nusiaubia žmonių gyvenamąsias vietoves, padaro daug nuostolių (3-6 pav.)

Izoterma – linija žemėlapyje, jungianti vietas, kuriose oro temperatūra tam tikru metu arba vidutiniškai per tam tikrą laiką (mėnesį, metus) yra vienoda.
Lietuvos didysis kunigaikštis, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius (1253–1263 m.). Jo karūnavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė, švenčiama liepos 6-ąją.
Infiltracija – tai paviršinio vandens skverbimasis pro uolienų poras ar plyšius į gilesnius sluoksnius.
Didysis artezinis baseinas yra susidaręs šiaurrytinėje Australijos dalyje į vakarus nuo Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio. Tai teritorija, kurioje požeminis vanduo, suspaustas tarp nelaidžių uolienų, pro gręžinius trykšta į žemės paviršių. Jo susidarymui svarbus Didysis Vandenskyros kalnagūbris, nes sulaiko kritulius. Krituliai, iškritę jo rytiniuose šlaituose, susigeria į žemės gelmes ir laidžiomis uolienomis nuteka iki žemesnės vietos, tai yra iki Didžiojo artezinio baseino teritorijos. Šis vanduo naudojamas buityje, pramonėje ir žemės ūkyje.

Pasaulis sparčiai sensta. Jungtinių Tautų duomenimis, 1980 m. pasaulyje gyveno 378 mln. asmenų, kurių amžius buvo 60 ir daugiau metų. 2013 m. šis skaičius padvigubėjo, o tai reiškia, kad daugiau negu vienas iš dešimties žmonių yra vyresnis kaip 60 metų. 2050 m. 60 metų ir vyresni bus jau penktadalis gyventojų. Tais metais pasaulyje vyresnių žmonių bus daugiau negu vaikų – skaičiuojama, kad tuomet vyresnių negu 60 metų žmonių skaičius viršys 15 metų neturinčių vaikų skaičių.

Šiuo metu du trečdaliai vyresnių negu 60 metų pasaulio gyventojų gyvena besivystančiose šalyse. Prognozuojama, kad 2050 m. jie sudarys 80 proc.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nepaisant to, kad pastarąjį dešimtmetį gimstamumas didėja, jis išlieka gana mažas: šalyje per metus gimsta maždaug 7 tūkstančiais mažiau žmonių negu miršta. Nedarbingo amžiaus žmonių procentas didėja. 2012 m. keturi dirbantieji išlaikė vieną pensinio amžiaus žmogų, o 2060 m. jau du dirbantieji turės išlaikyti vieną pensinio amžiaus žmogų.

Gyventojų senėjimo problemos

Mažės darbingo amžiaus žmonių, o tai gali sukelti daug šalies ekonomikos problemų.

Dėl didėjančio pagyvenusių žmonių skaičiaus didės į pensiją išeinančių gyventojų skaičius, dirbantiesiems bus vis sunkiau juos išlaikyti.

Didės su gyventojų senėjimu susijusios valstybės išlaidos, o tai gali neigiamai paveikti šalies finansinį stabilumą.

Sustiprėja vienišumo problema: žmonės jaučiasi vieniši, nereikalingi, nesugebantys integruotis į visuomenę.

Parengta pagal http://www.pagalba.org/lt/dokumentai/pasaulinis_senejimas_ir_vystomasis_bendradarbiavimas.

Klimato tipai – tai klimato juostoje esančios teritorijos, kurios skiriasi drėgnumu ir sezoniniais temperatūros skirtumais. Šiuos pokyčius lemia atstumas nuo vandenyno, šiltosios ir šaltosios vandenynų srovės, reljefo pobūdis, aukštis virš jūros lygio ir vyraujantys vėjai.

Jūrinis, žemyninis ir pereinamasis klimato tipai skiriami atsižvelgiant į tai, kokios oro masės – jūrinės ar žemyninės – vyrauja teritorijoje (žr. pav.).

Jūrinio ir žemyninio klimato tipai labiausiai pasireiškia vidutinių platumų klimato juostoje Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos žemynuose. Pereinamasis klimato tipas būdingiausias Europai.

Atogrąžų klimato juostai būdingiausias žemyninis klimato tipas, ypač Afrikos, Azijos ir Australijos žemynuose. Tačiau Centrinėje Amerikoje ir Karibų jūros baseine vyrauja atogrąžų jūrinės oro masės, kurios lemia karštą ir drėgną atogrąžų jūrinį klimato tipą.

Paatogrąžių (subtropinėje) klimato juostoje išskiriamas viduržemio pajūrio klimato tipas, kuriam būdinga karšta ir sausa vasara, vėsi ir drėgna žiema. Šis klimato tipas labiausiai pasireiškia Viduržemio jūros regione (Pietų Europoje, šiaurinėje Afrikos dalyje ir Mažosios Azijos pusiasalyje), taip pat pietinėje Afrikos, vakarinėse JAV ir Pietų Amerikos srityse.

Pietų, Pietryčių ir Rytų Azijos klimatui daug įtakos turi sezoniniai vėjai musonai. Jie daro didelį poveikį drėgnojo ir sausojo laikotarpių trukmei. Musoninis klimato tipas labiausiai pasireiškia subekvatorinėje klimato juostoje Pietų ir Pietryčių Azijoje bei Azijos rytinėje pakrantėje, esančioje paatogrąžių ir vidutinių platumų klimato juostose.