Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą Demonstracijos Kūrybinė laboratorija Testai Žinynas Užduočių lapai






Orientavimasis erdvėje ir žemėlapyje




Geografinės informacijos skaitymas




Regionų pažinimo raiška




Aplinkos pažinimas ir tyrimai




Visos temos Mokytojo biblioteka Rodyti matricą Paslėpti matricą
Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.

Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Orientavimasis – mokėjimas nustatyti pasaulio kryptis vietovėje pagal įvairius gamtos požymius, naudojantis kompasu, žemėlapiu ar globaline padėties nustatymo sistema (GPS).

Orientavimasis naktį

Giedrą naktį orientuotis padeda žvaigždės. Bet ką daryti, jei naktis debesuota? Tuomet susiorientuoti padės Mėnulis. Per pilnatį jis yra priešingoje pusėje negu Saulė, vadinasi, pietuose bus apie 1 val. nakties, vakaruose – 7 val. ryto, o rytuose – 19 val. vakaro.

Kaip orientuojasi Australijos čiabuviai?

Australijos čiabuviai, norėdami susiorientuoti nežinomoje vietoje, pasikliauja „vidiniu žemėlapiu“. Kadangi jie neturi savo rašto, informaciją iš kartos į kartą perduoda dainomis, pasakojimais ir juose apibūdina įvairių vietovių žemėlapius. Pasakojimų ir dainų turinį senieji Australijos gyventojai moka pavaizduoti žemėlapius primenančiais piešiniais. Šie piešiniai padeda susiorientuoti nežinomoje vietovėje.

Globalinė padėties nustatymo sistema (GPS) leidžia sužinoti objekto geografines koordinates bet kurioje pasaulio vietoje. Šią sistemą sudaro kosminiai Žemės palydovai ir specialūs imtuvai. GPS imtuvas padeda orientuotis, planuoti ir apskaičiuoti maršrutą tarp pasirinktų taškų, keliaujant rodo judėjimo kryptį.

Tai prietaisas, padedantis orientuotis pagal pasaulio (horizonto) kryptis. Jis rodo magnetinio arba geografinio dienovidinio kryptį.

Kompasą sudaro korpusas, laipsniais sugraduota skalė ir galinti laisvai suktis įmagnetinta rodyklė. Pagrindinės pasaulio kryptys skalėje pažymėtos raidėmis pagal angliškus žodžius: N („North“) – šiaurė, S („South“) – pietūs, W („West“) – vakarai ir E („East“) – rytai.

Žemės magnetinis laukas kompaso rodyklę orientuoja šiaurės kryptimi. Norint nustatyti šiaurės kryptį, reikia sugraduotą skalę ranka pasukti taip, kad rodyklės šiaurinis galas sutaptų su šiaurės krypties užrašu skalėje.

Manoma, kad kompasą išrado kinai XI amžiuje. Jie pastebėjo, kad skeveldrėlė magnetito (mineralo, kuriam būdingos magnetinės savybės), sukdamasi ant adatos galiuko, visuomet rodo šiaurės kryptį. XII–XIII a. Europos jūreiviai, plaukiodami Viduržemio jūroje, jau naudojosi kompasais su magnetitu. Ant kamščio gabalėlio jie pritaisydavo magnetito ir kamštį įdėdavo į indą su vandeniu. XIV a. kompasas gerokai patobulintas.

Dabar naudojamasi įvairių tipų kompasais, pavyzdžiui, sausaisiais (pripildytais oro), skystaisiais (pripildytais skysčio), elektroniniais.

Geografinį tinklą sudaro susikertančios sutartinės linijos – lygiagretės ir dienovidiniai. Jis padeda nustatyti pasirinkto taško geografines koordinates.
Žemės paviršiaus taško geografinė platuma ir geografinė ilguma. Geografinės koordinatės nustatomos pagal lygiagrečių ir dienovidinių laipsnius.
Tai ašigalius jungianti menama linija, kuri rodo geografinę ilgumą. Visi dienovidiniai yra vienodo ilgio.
Tai Žemės paviršiaus taško nuotolis nuo pradinio dienovidinio, išreikštas laipsniais. Nuotolis nuo 0° (pradinio dienovidinio) iki 180° į vakarus vadinamas vakarų ilguma, o nuo 0° iki 180° į rytus – rytų ilguma.
Tai lygiagrečiai su pusiauju nubrėžta menama linija, juosianti Žemės rutulį. Kuo toliau nuo pusiaujo, tuo lygiagretės trumpesnės. Lygiagretės rodo geografinę platumą.
Tai Žemės paviršiaus taško nuotolis nuo pusiaujo, išreikštas laipsniais. Nuotolis nuo pusiaujo (0°) iki 90° į šiaurę vadinamas šiaurės platuma, o nuo pusiaujo iki 90° į pietus – pietų platuma.

Tai menama linija, vienodu atstumu nutolusi nuo Žemės ašigalių. Pusiaujas – ilgiausia lygiagretė (ilgis apie 40 076 km), Žemės rutulį dalijanti į Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Pusiaujo geografinė platuma yra 0°.

Vietovėse, kurias kerta pusiaujas, kiekviena metų diena lygi nakčiai, t. y. trunka po 12 valandų (jei neatsižvelgtume į sutemas), nes Saulė teka ir leidžiasi statmenai horizontui.

Pusiaujas kerta 14 valstybių: Ekvadorą, Kolumbiją, Braziliją, San Tomę ir Prinsipę, Gaboną, Kongą, Kongo Demokratinę Respubliką, Ugandą, Keniją, Somalį, Maldyvus, Indoneziją, Kiribatį ir Jungtines Amerikos Valstijas (Beikerio ir Houlando salas). Kai kuriose iš jų yra pastatyti paminklai, žymintys šią geografiškai svarbią Žemės vietą.

Iliustracijoje „Pasaulio vidurys“ Ekvadore, San Antonijo de Pičinča miestelyje.

Tai menama linija, sutartinai brėžiama per buvusią Grinvičo karališkąją observatoriją Londono priemiestyje. Šis dienovidinis dar vadinamas nuliniu arba Grinvičo. Pradinis dienovidinis kartu su 180° dienovidiniu Žemės rutulį dalija į Vakarų ir Rytų pusrutulius.

Grinvičo karališkoji observatorija bene labiausiai žinoma dėl to, kad per ją einantis dienovidinis laikomas pradiniu.

Observatorija pastatyta 1675 m. Kelis šimtmečius tai buvo svarbiausia Britanijos observatorija. Dabar observatorijoje yra muziejus. Jo kiemelyje yra pradinį dienovidinį žyminti linija. Muziejaus lankytojai, atsistojęs virš šios linijos, turi galimybę vienu metu būti ir Rytų, ir Vakarų pusrutulyje.

1884 m. pro observatoriją praeinantį dienovidinį nutarta laikyti atskaitos tašku geografinei ilgumai ir laiko juostoms skaičiuoti. Ši vieta pasirinkta ir dėl to, kad nuo jos iki 180° į abi puses plyti Ramusis vandenynas arba yra menkai apgyvendintos salos. Tokiose vietovėse patogiausia nustatyti datos keitimo juostą. Jei pradiniam dienovidiniui būtų pasirinkta dauguma kitų siūlytų vietų, įvairiose valstybėse būtų kilę daug painiavos dėl skirtingos datos.

Jei norite sužinoti daugiau, galite apsilankyti Grinvičo karališkojo muziejaus svetainėje: www.rmg.co.uk.

Tektoninis lūžis – Žemės plutos įtrūkis, atsiradęs veikiant vidinėms Žemės jėgoms. Pirmiausia susidaro nedideli įtrūkimai, jie ilgėja, plečiasi, jungiasi vieni su kitais. Tektoniniai lūžiai sudaro pailgos formos slėnius, vadinamus riftais.
Kalnodara – kalnų formavimasis dėl vidinių ir išorinių Žemės jėgų veiklos.
Žemės geologinės istorijos šaltojo klimato laikotarpis, kai didelę planetos dalį dengia ledynai, arčiau pusiaujo pasislenka augalijos ir klimato zonos.
Tektoniniame žemėlapyje grafiškai vaizduojama bendra Žemės plutos sandara (litosferos plokštės, jų ribos ir judėjimo kryptys, žemės drebėjimų paplitimas, tektoniniai lūžiai) ir raidos svarbiausi etapai.
„Titanikas“ buvo transatlantinis keleivinis laivas, baigtas statyti 1912 metais Belfaste, Airijoje. Tai buvo didžiausias ir greičiausiai plaukiantis to meto laivas pasaulyje. 1912 m. balandžio 10 d. „Titanikas“ išplaukė iš Sautamptono (Didžioji Britanija) į Niujorką (JAV). Jame buvo 891 įgulos narys ir 1316 keleivių. 1912 m. balandžio 14 d. 23.40 val. Šiaurės Atlante (41° š. pl. ir 49° v. ilg.) „Titanikas“ atsitrenkė į ledkalnį, dešiniojo laivo borto apačioje buvo pramušta skylė. Laivas nuskendo. Nelaimė atsitiko todėl, kad per vėlai pastebėjus ledkalnį dideliu greičiu plaukiantis „Titanikas“ nebegalėjo staigiai sumažinti greičio ir išvengti susidūrimo.
Žemyniniai ledynai yra platūs, stori ledo luitai, dengiantys didelius žemės plotus (žemynus, salas ir pan.). Jie slenka iš centro į visas puses ir nusileidžia į jūras ar vandenynus.
Seisminiai rajonai – tai aktyvios Žemės sritys, kuriose vyksta pasikartojantys žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai.
Šelfinis ledynas, plytintis vandenynų ir jūrų šelfo srityse, paprastai yra nuo žemyno šliaužiančio ledyno tęsinys. Didžiausi šelfiniai ledynai plyti Antarktidos pakrančių jūrose ir įlankose, mažesnių yra Grenlandijoje ir šiaurės Kanadoje. Nuo šelfinių ledynų pakraščių atskyla ledkalniai.