Pasirinkite veiklos sritį ir MO tipą | Demonstracijos | Kūrybinė laboratorija | Testai | Žinynas | Užduočių lapai |
Orientavimasis erdvėje ir žemėlapyje | |||||
Geografinės informacijos skaitymas | |||||
Regionų pažinimo raiška | |||||
Aplinkos pažinimas ir tyrimai |
Lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Smulkiau tarmės skirstomos į patarmes, šios, savo ruožtu, gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietinėje ir rytinėje dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba. Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje. Aukštaitijos ir Žemaitijos pavadinimai kildinami nuo žodžių „žemas“ ir „aukštas“, nes kadaise Žemaičių kunigaikštystei priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, tad tai buvo žemesnis kraštas už Rytų Lietuvą.
Dabar lietuvių tarmių skiriamasis požymis – nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas.
Žemaičiai
Žemaičių tarmės plote ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti uo, ie tariami nevienodai, todėl skiriamos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičių, šiaurės žemaičių ir pietų žemaičių. Taigi žodžius „duona“ ir „sviestas“ kiekviena žemaičių patarmė taria skirtingai. Vakarų žemaičiai (Mažoji Lietuva apie Klaipėdą, Priekulę) taria „dona“, „svestas“, šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius) sako „douna“, „seistas“, o pietų žemaičiai (apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę, Kuršėnus) – „dūna“, „svysts“.
Aukštaičiai
Visame aukštaičių tarmės plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. Aukštaičių tarmė skirstoma į patarmes pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą. Skiriamos trys aukštaičių patarmės: vakarų aukštaičiai, pietų aukštaičiai ir rytų aukštaičiai.
Vakarų aukštaičiai (suvalkiečiai) minėtus dvigarsius ir balsius taria kaip bendrinėje kalboje (pvz., kanda, švenčia, žąsis, tęsia).
Pietų aukštaičiai (dzūkai) dvigarsius am, an, em, en taria taisyklingai, bet balsius ą, ę taria kitaip (pvz., langas, kampas, žųsis, skįsta). Jiems būdingas dzūkavimas. Dzūkavimu vadinamos dvi ypatybės: č, dž tarimas c, dz ir t, d, tv, dv tarimas c, dz (pvz., sveciai, medzis, ciltas, dzvidešimt).
Rytų aukštaičiai (aukštaičiai) dvigarsius am, an, em, en ir balsius ą, ę taria kitaip (pvz., runka, žvingia, untis, grūštas, žūsis).